Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje „Žmogaus studijų centro” atlikti Lietuvos organizacijų tyrimai rodo, kad aukštą ir labai aukštą pervargimo lygį patiria 37 proc. darbuotojų. Įdomu tai, kad pervargimo lygis labai stipriai skiriasi tarp organizacijų, kai kuriais atvejais pasiekdamas net 81 proc. lygį. Be abejonės, pervargimas itin neigiamai veikia ne tik produktyvumą, bet ir darbuotojų psichinę bei fizinę sveikatą.
„Besitęsiant karantinui darbuotojų būsenos nuolatinė stebėsena tampa būtinybe. Tik matydami realią situaciją vadovai gali laiku imtis priemonių neigiamiems reiškiniams sušvelninti”, – sako psichologas dr. Gintaras Chomentauskas.
Ko dažniausiai pasigenda darbuotojai – taip pat atskleidžia tyrimas. Bendravimo trūkumą darbuotojai vertina 3,8 balais iš 5 galimų. Todėl teisingai elgiasi tos įmonės, kurios praktiškai kasdien rengia trumpus vaizdo susitikimus su visiems privalomu vaizdo įjungimu ir nors trumpai suteikia progą pakalbėti kiekvienam. Prasmingas ir neformalių susitikimų, tokių kaip „proto mūšiai’, ar kūrybiškumą lavinančių susitikimų skatinimas, streso valdymo metodų mokymo organizavimas ir kita. Pasiteisina ir sprendimas, kai organizacijos užsako darbuotojams psichologines konsultacijas.
Būtinybę atkreipti dėmesį į emocinę gyventojų savijautą pabrėžė ir draudimo bendrovės „Gjensidige“ generalinis direktorius Marius Jundulas. Pasak jo, tiek verslo, tiek viešojo sektoriaus organizacijos turėtų atkreipti dėmesį ne tik į veiklos rodiklius, bet ir į darbuotojų savijautos faktorius.
„Stresą, nerimą ar liūdesį jaučiantys darbuotojai tikrai nepasieks gerų rezultatų. Būtent todėl matuojame ir psichologinį organizacijos klimatą – žmonių savijautos rodiklius. Jie panašūs į bendrąsias Lietuvos tendencijas, o kai kuriais aspektais mūsų organizacijos klimatas atrodo geriau – žmonės patiria daugiau malonumo ir mažiau nerimo bei pykčio“, – pasakoja „Gjensidige“ vadovas.
Pasak M. Jundulo, įmonė atsižvelgia į pačių darbuotojų iniciatyvas, palaikančias sveikesnį emocinį klimatą.
„Gjensidige“ darbuotojai aktyviai dalyvauja ėjimo iššūkyje, kuriame rungiamasi, kas nueis daugiau kilometrų. M. Jundulas sako, kad tokiu būdu skatinamas ir žmonių fizinis aktyvumas, ir bendra veikla, ir darbuotojų iniciatyvumas, ir – svarbiausia – žmonių tarpusavio ryšys.
„Kolegos bendrauja ne tik darbo klausimais: mums visiems rūpi, kaip sekasi bendradarbiams gyvenimiški klausimai, mes palaikome daug žmogiškojo ryšio. Tai sukuria daugiau saugumo ir įsitraukimo į organizacijos gyvenimą“, – pataria M. Jundulas.
Jis rekomenduoja savo kolegoms – verslo vadovams – sukurti kuo daugiau galimybių darbuotojams inicijuoti bendras veiklas ir jas paremti.
Pasak M. Jundulo, daugiau atliepdamas žmonių poreikius, verslas pelno ilgalaikį savo darbuotojų pasitikėjimą ir didesnę ramybę, kuri leidžia kūrybiškiau ir išradingiau spręsti verslo klausimus, bei užtikrinti efektyvesnę įmonės veiklą.
„Įmonei tenka „gyventi” su visa darbuotojo šeima ir derintis prie darbuotojo namų sąlygų. Tai skatina ir pačių darbdavių lankstumą. Tikiu, kad ramiau jaustis padeda ritmas. Vadovų pareiga yra organizuoti darbo procesus taip, kad darbuotojas reguliariai galėtų bendrauti su kolegomis. Nustatydami ritmą, turime atsižvelgti ir į darbuotojo namų rutiną, laikytis darbo valandų, atsakingai planuoti darbus”, – sako M. Jundulas.
„Žmogaus studijų centro” atlikti organizacijų tyrimai fiksuoja ir mažesnį darbuotojų produktyvumą karantino metu. Konsultuojant darbuotoju dažniausiai ryškėja nemokėjimas, neturėjimas įgūdžių nuolat ir visiškai savarankiškai organizuoti darbą, kai aplinkui daug trikdžių, malonumų, progų atitrūkti nuo darbo rutinos. Taip pat nemokėjimas išlaikyti asmenines ribas su šeimos nariais, ypač vaikais. „Šaldytuvas su užkandėlėmis ir ant kelių kas kelias minutes bandantis užsiropšti vaikai tikrai nepadeda darbui. Tėvai dažnai nėra išmokę vaikų gerbti jų darbą ar privatumą. Karantinas tai labai išryškino”, – teigia G. Chomentauskas.