Tėvai, išleisdami vaikus į darželį ar mokyklą, pagrįstai tikisi, kad jie ten bus visiškai saugūs, tačiau kartais nutinka kitaip. Darželinukui prispaudžiami pirštai durimis, moksleivis prasikerta lūpą slidžiame mokyklos koridoriuje, o gimnazistas dėl netvarkingo inventoriaus susižeidžia kūno kultūros pamokoje. Draudikai atkreipia dėmesį, kad žiemos laikotarpiu ir pačioje mokslo metų pradžioje vaikai ugdymo įstaigose nukenčia dažniausiai.
„Kai kalbame apie būrį vaikų vienoje vietoje, rizika jiems patirti traumą ar susižaloti visuomet išauga. Dažnai susiklosto situacijos, kai net tinkamas dėmesys vaikų saugumui neapsaugo nuo nelaimės. Atsitikus nelaimingam įvykiui, vaikai, tėvai ir ugdymo įstaigos patenka į nemalonią situaciją, kuri neretai yra sprendžiama tėvų ieškiniais ir teismo procesais dėl žalos atlyginimo“, – kalbėjo draudimo bendrovės „Gjensidige“ Civilinės atsakomybės produktų vadovė Baltijos šalims Renata Grigaliūtė-Grobovienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad daugėja atvejų, kai įvykus nelaimei tėvai iš mokyklos ar darželio reikalauja atlyginti patirtą žalą. „Nepaisant to, savo civilinę atsakomybę Lietuvoje draudžia nedaugelis ugdymo įstaigų. Draudimo bendrovės statistika rodo, kad iš visų ugdymo įstaigų mūsų šalyje civilinės atsakomybės draudimu dažniausiai yra pasirūpinę darželiai. Priežastis suprantama – juose vaikai praleidžia visą dieną, grupės paprastai yra suformuojamos iš didžiausio leistino skaičiaus vaikučių, o vienai ar dviem auklėtojoms sunku atidžiai sekti 20 ir daugiau darželinukų“, – sakė draudimo bendrovės atstovė.
Atsakomybė mokyklai – dėl patalpų ir maisto
R. Grigaliūtė-Grobovienė išskyrė ikimokyklinio ugdymo įstaigose įvykusias nelaimes, kuomet darželiams buvo pareikštas reikalavimas dėl civilinės atsakomybės. „Darželinukas, eidamas į tualetą, pirštus laikė ant durų staktos, durys užsidarė, vaikui buvo sužaloti pirštų galiukai. Kitame darželyje ant darželinuko užvirto rūbinės spintelė, vaikui lūžo ranka. Šiais atvejais draudimas nukentėjusių vaikų šeimoms atlygino žalą“, – teigė „Gjensidige“ atstovė.
Pasak R. Grigaliūtės-Grobovienės, civilinė atsakomybė ugdymo įstaigoms dažniausiai kyla dėl patalpų ir mokymo inventoriaus trūkumų bei tiekiamo maisto kokybės. „Tai atvejai, kai vaikas nukrenta ant slidžių, neseniai išplautų grindų, susižeidžia dėl netvarkingo kūno kultūros pamokose naudojamo inventoriaus, vaiko asmeniniai daiktai sugadinami – užliejami vandeniu ar nukenčia gaisro metu. Civilinė atsakomybė ugdymo įstaigai gali kilti, jei vaikas apsinuodija ugdymo įstaigos tiekiamu maistu. Taip pat reikia žinoti, kad civilinės atsakomybės rizika itin išauga vaikų išvykų ar neprofesionalaus sporto renginių metu“, – draudikė vardijo atvejus, kuomet žalą dėl nukentėjusių vaikų turi atlyginti ugdymo įstaigos.
Jos teigimu, tokiais atvejais civilinės atsakomybės draudimas atlygina vaikų ir tėvų patirtas išlaidas, neturinę žalą, administruoja įvykį, o jei reikia – atstovauja teisme.
Po peštynių ar susistumdymų – draudimo išmokos
R. Grigaliūtė-Grobovienė atkreipė dėmesį, kad daugėja atvejų, kai vaikai žalą padaro vieni kitiems – susistumdo ar susipeša ir tuomet įvyksta nelaimė. Tokiais atvejais, kai ugdymo įstaigos civilinė atsakomybė nėra nustatoma, žalą atlygintų asmens draudimas nuo nelaimingų atsitikimų.
Jos teigimu, vaikų ugdymas ir priežiūra – itin atsakinga veikla, kurioje svarbiausia – vaiko gerovė. Tam privalo būti užtikrinta saugi ugdymo įstaigos aplinka, tačiau žmogiškos klaidos kartais yra neišvengiamos. „Būtent dėl žmogiškojo faktoriaus ugdymo įstaigose dažniausiai atsitinka nelaimės – valytojos paliktos šlapios mokyklos grindys, netinkamai pasirinktas maisto tiekėjas ar dvi auklėtojos, nespėjusios paskui kelias dešimtis darželinukų. Kad vaikai būtų saugūs, turime nuolat rūpintis tiesioginėmis ir netiesioginėmis jų saugumo priemonėmis“, – sakė R.Grigaliūtė-Grobovienė.